Turinys

• Žingsniai
• 1 metodas iš 4: psichologinės traumos ypatybės
• 2 metodas iš 4: fiziniai simptomai
• 3 iš 4 metodas: psichologiniai simptomai
• 4 metodas iš 4: tolesni veiksmai
• Patarimai
• Įspėjimai

Deja, vaikai nėra apsaugoti nuo trauminių įvykių ir ligų, tokių kaip PTSS. Jei tokie įvykiai nebus aptarti ir išspręsti, jie gali padaryti didelę žalą vaikui, tačiau gera žinia yra ta, kad vaikai gali lengviau susidoroti su trauminiais įvykiais, tinkamai palaikydami patikimus suaugusiuosius. Kuo greičiau vaikas bus atpažintas dėl traumų požymių, tuo greičiau jis gaus reikiamą paramą ir galės grįžti į įprastą gyvenimą.

Žingsniai

1 metodas iš 4: psichologinės traumos ypatybės

1. 1 Peržiūrėjo trauminiai išgyvenimai. Trauminiai išgyvenimai gąsdina ar šokiruoja vaiką, gali būti suvokiami kaip pavojingi gyvybei (realūs ar suvokiami) ir gali būti labai pažeidžiami. Potencialiai traumuojančių įvykių pavyzdžiai:
   • stichinės nelaimės;
   • kelių eismas ir kitos avarijos;
   • dėmesio stoka ir aplaidumas;
   • žodinė, fizinė, emocinė, seksualinė prievarta (įskaitant prievartą gydytis, laisvės apribojimus, izoliaciją);
   • seksualinis prievartavimas ar išprievartavimas;
   • masinio pobūdžio smurtiniai veiksmai, tokie kaip masinis šaudymas ir teroristiniai išpuoliai;
   • karas;
   • sunkios patyčios ir priekabiavimas;
   • buvimas trauminių kitų žmonių išgyvenimų metu (smurtas prieš kitus).
2. 2 Reakcijos į trauminius įvykius skirtumai. Du vaikai, patyrę tą patį trauminį įvykį, gali turėti skirtingus simptomus arba patirti skirtingą traumos laipsnį. Tas pats įvykis vienam vaikui gali būti traumuojantis, o kitas - tik nusiminęs.
3. 3 Traumų požymių įtaka tėvams ir kitiems artimiems žmonėms. PTSS pasireiškimas viename ar abiejuose tėvuose taip pat gali sukelti vaiko reakciją į traumą. Negana to, vaikas gali labiau reaguoti į traumas. dėl panaši suaugusiųjų, ypač tėvų, reakcija, kurią jis viskuo mėgdžioja.

2 metodas iš 4: fiziniai simptomai

1. 1 Elgesio pokyčiai. Palyginkite vaiko elgesį prieš ir po traumos. Esant kraštutinėms charakterio apraiškoms ar pastebimiems įprastinio elgesio pokyčiams, galima daryti išvadą, kad vaikui kažkas negerai.
   • Galbūt vaikas tapo visiškai kitokia asmenybe (pavyzdžiui, savimi pasitikinti mergina staiga tapo baimingu ir paklusniu vaiku) arba jam staigūs nuotaikos ar elgesio pokyčiai (berniukas kartais atsitraukia į save ir tyli, o kartais elgiasi agresyviai kitų atžvilgiu).
2. 2 Vaikas lengvai nusiminęs. Jei vaikas yra psichiškai traumuotas, jis gali verkti ar susierzinti dėl smulkmenų, kurios jo anksčiau nepalietė.
   • Vaikas gali labai nusiminti, kai jam primenama kažkas, kas susiję su trauma (vaikas gali verkti ar sunerimti, matydamas daiktą ar asmenį, kuris jam primena, kas atsitiko).
3. 3 Regresijos požymiai. Vaikas gali grįžti prie ankstesnio amžiaus įpročių ir gali sušlapinti lovą arba čiulpti nykštį. Tai dažnai atsitinka seksualinės prievartos atveju, tačiau neapsiriboja tokia trauma.
   • Vaikai, turintys raidos sutrikimų, dažniau regresuoja, todėl gali būti sunkiau nustatyti tokio elgesio priežastį.
4. 4 Pasyvumo ir atitikties požymiai. Suaugusiųjų nukentėję traumuoti vaikai gali bandyti įtikti suaugusiems, kad jų nepyktų. Atkreipkite dėmesį į tendenciją nepatraukti dėmesio, visišką paklusnumą ir per didelį norą būti „tobulu“ vaiku.
5. 5 Pykčio ir agresijos požymiai. Traumuotas vaikas gali sąmoningai statyti scenas, elgtis irzliai ir staiga pasikeisti nuotaika. Galima ir agresija kitų atžvilgiu.
   • Vaikas gali būti maištingas ir dažnai patekti į bėdą. Toks elgesys akivaizdžiai matomas mokykloje.
6. 6 Ligos simptomai, tokie kaip galvos skausmas, vėmimas ir karščiavimas. Vaiko reakcija į traumas ir stresą dažnai pasireiškia kaip fiziniai simptomai, neturintys akivaizdžios priežasties. Simptomai gali pablogėti streso metu ir tada, kai vaikui reikia atlikti su trauma susijusią veiklą (eiti į pamokas po smurto mokykloje).

3 iš 4 metodas: psichologiniai simptomai

1. 1 Elgesio pokyčiai. Jei vaikas pradeda elgtis kitaip, vadinasi, jam kažkas vyksta. Stebėkite nerimo požymius.
   • Po psichologinės traumos vaikai dažnai pradeda kitaip elgtis kasdieniame gyvenime. Jie gali atsisakyti eiti miegoti, eiti į mokyklą ar leisti laiką su draugais. Taip pat gali sumažėti akademiniai rezultatai ir grįžti prie ankstesnio amžiaus įpročių. Atkreipkite dėmesį į visas situacijas po trauminio įvykio, kurios kelia problemų.
2. 2 Prisirišimas prie žmonių ir daiktų. Vaikas gali pasijusti pasimetęs be mylimo žmogaus ar mėgstamo daikto, pavyzdžiui, lėlės, antklodės, minkšto žaislo. Jei vaikas patyrė psichologinę traumą, jis gali labai nusiminti, kai šalia nėra žmogaus ar daikto, nes taip jis nesijaučia visiškai saugus.
   • Traumuoti vaikai gali bijoti būti atskirti nuo tėvų ar globėjų (išsiskyrimo nerimas).
   • Kai kurie vaikai atsitraukia ir atsitraukia nuo šeimos ar draugų. Jie nori būti vieni.
3. 3 Tamsos baimė. Jei vaikas patyrė psichologinę traumą, jam gali būti sunku užmigti ir blogai miegoti naktį, atsisakyti eiti miegoti. Kartais jie bijo miegoti vieni arba be įjungtų šviesų. Vaikas gali dažniau sapnuoti košmarus ir blogai sapnuoti, o naktį gali staiga pabusti.
4. 4 Klausimai apie įvykio pasikartojimo tikimybę. Vaikas gali paklausti, ar įvykis pasikartos, taip pat paprašyti, kad jis imtųsi veiksmų, kad padėtų išvengti situacijos (pvz., Reikalauti, kad po avarijos vairuotų atsargiai). Suaugusiųjų nuraminimas retai gali sušvelninti vaiko baimes.
   • Kartais vaikai gali užsikabinti, bandydami užkirsti kelią įvykio pasikartojimui ateityje (pavyzdžiui, stebėdami gaisro signalizaciją po gaisro namuose). Tokie veiksmai gali peraugti į obsesinį-kompulsinį sutrikimą.
   • Vaikai gali pakartoti įvykį žaisdami ar kūrybiškai (pavyzdžiui, vėl ir vėl nupiešdami įvykį arba nuolat stumdami žaislinius automobilius).
5. 5 Žemas pasitikėjimo suaugusiais lygis. Suaugusiesiems anksčiau nepavyko apsaugoti vaiko, todėl jis gali užduoti pagrįstą klausimą: „Kas gali?“. ir padaryti išvadą, kad niekas negali užtikrinti jo saugumo. Be to, jis gali netikėti suaugusiųjų garantijomis.
   • Jei vaikas yra traumuotas, nesugebėjimas pasitikėti žmonėmis gali tapti gynybos mechanizmu, nes žmonės ir vietos jiems nebėra saugumo ar apsaugos šaltinis.
   • Jei vaikas yra suaugusiųjų prievartos auka, jam gali atsirasti kitų suaugusiųjų baimė. Pavyzdžiui, jei merginą įžeidžia aukštas vyras šviesiais plaukais, ji gali bijoti savo aukšto, šviesiaplaukio dėdės, kuris atrodo kaip patyčias.
6. 6 Baimė dėl tam tikrų vietų. Jei vaikas patyrė trauminį įvykį tam tikroje vietoje, jis gali išvengti tos vietos arba atvirai jos bijoti. Kai kurie vaikai gali toleruoti baimę artimo žmogaus ar ypatingo objekto akivaizdoje, tačiau be jų negali susidoroti.
   • Pavyzdžiui, jei vaikas yra įžeistas ar išgąsdintas gydytojo, jis gali rėkti ir verkti, matydamas ligoninės pastatą, arba panikuoti vien nuo žodžio „ligoninė“.
7. 7 Kaltės ar gėdos jausmas. Vaikas gali kaltinti save dėl traumuojančio įvykio dėl konkretaus veiksmo, žodžio ar minties. Tokios baimės ne visada yra racionalios. Vaikas gali kaltinti save tokioje situacijoje, kai nieko blogo nepadarė ir niekaip negalėjo paveikti įvykių.
   • Tokios mintys gali sukelti obsesinį-kompulsinį elgesį. Pavyzdžiui, berniukas ir jo sesuo žaidė purve, kai įvyko trauminis įvykis, tačiau dabar jam skubiai reikia išlaikyti nepriekaištingą švarą ir apeiti purvą.
8. 8 Sąveika su kitais vaikais. Vaikas, patyręs traumą, gali vengti žmonių ir gali nežinoti, kaip elgtis su kitais vaikais, arba nerodyti jokio susidomėjimo. Kai kurie vaikai bando aptarti ar pakartoti traumuojantį įvykį, kuris erzina ar liūdina likusius vaikus.
   • Kartais vaikui sunku užmegzti ir palaikyti draugystę. Taigi jis gali elgtis itin pasyviai bendraamžių atžvilgiu, bandyti juos kontroliuoti ar įžeisti. Kai kurie vaikai atsitraukia ir negali rasti bendros kalbos su savo bendraamžiais.
   • Seksualinės prievartos aukos gali bandyti atkartoti prievartą savo žaidime, todėl labai svarbu sekti, kaip vaikas žaidžia su bendraamžiais po traumos.
9. 9 Vaikas lengvai sutrinka. Trauma gali sukelti hipervargumą, kai vaikas nuolat „budrus“. Jį gali išgąsdinti vėjas, lietus ir staigūs garsūs garsai, arba baimė (ar agresija), kai kiti žmonės priartėja prie jo.
10. 10 Vaikas išreiškia savo baimes. Vaikai, patyrę trauminį įvykį, dažnai gali patirti naujų baimių ir nuolat apie jas kalbėti. Gali atrodyti, kad vaikas negali būti užtikrintas ir užtikrintas visišku saugumu.
    • Pavyzdžiui, jei vaikas išgyveno stichinę nelaimę arba tapo pabėgėliu, jis gali nuolat kalbėti apie pavojus, keliančius grėsmę jo šeimai, arba skųstis, kad jie dabar neturi kur gyventi.
    • Traumuotas vaikas gali būti apsėstas šeimos saugumo ir pastangų apsaugoti artimuosius.
11. 11 Mintys apie savęs žalojimą ar savižudybė. Galvodami apie savižudybę, vaikai dažnai kalba apie mirtį, atsisako savo daiktų, nedalyvauja viešajame gyvenime ir klausia žmonių, ką jie veiks po mirties.
    • Po traumų kai kurie vaikai tampa apsėsti mirties temos ir gali nuolat apie tai kalbėti ar skaityti, net jei jie neturi minčių apie savižudybę.
    • Jei kas nors mirė šeimoje, tada kalbėti apie mirtį ne visada yra minčių apie savižudybę ženklas. Kartais vaikas tiesiog bando suvokti mirtį ir gyvenimo baigtinumą. Jei tokie pokalbiai vyksta per dažnai, tuomet turėtumėte suprasti problemą.
12. 12 Nerimo požymiai depresija arba bebaimis. Jei manote, kad situacija yra problema, geriausia parodyti savo vaiką specialistui.
    • Stebėkite savo vaiko įpročius tokiose srityse kaip valgymas, miegas, nuotaika ir susikaupimas. Staigių pokyčių ar keistų įpročių atsiradimo atveju rekomenduojama suprasti situaciją.
    • Psichologinė trauma gali būti užmaskuota kaip kitos ligos. Pavyzdžiui, kai kurie vaikai po traumos tampa hiperaktyvūs, impulsyvūs ir negali susikaupti, nors tokie simptomai dažnai yra klaidingi dėl dėmesio trūkumo hiperaktyvumo sutrikimo. Kai kuriais atvejais vaikai elgiasi įžūliai ir agresyviai, o tai gali būti painiojama su elgesio problemomis. Esant tokiai situacijai, geriau kreiptis į specialistą.

4 metodas iš 4: tolesni veiksmai

1. 1 Reikėtų suprasti, kad visų ar kai kurių aukščiau išvardytų simptomų nebuvimas nereiškia, kad vaikas sėkmingai susitvarkė su trauma. Vaikas, patyręs traumuojančių įvykių, gali sulaikyti savo emocijas dėl suvokto poreikio būti stipriam ar drąsiam dėl šeimos ar baimės įžeisti kitus.
2. 2 Tarkime, kad vaikui reikia ypatingo dėmesio ir priežiūros, jei jis patyrė trauminį įvykį. Vaikas turėtų turėti galimybę aptarti savo jausmus dėl susidariusios situacijos, taip pat smagiai praleisti laiką blaškančioje aplinkoje.
   • Pasakykite savo vaikui, kad jis visada gali jums papasakoti apie savo baimes, užduoti klausimus ar aptarti rūpimas temas. Tokiais atvejais skirkite vaikui nedalomą dėmesį ir pripažinkite jo jausmus.
   • Jei trauminis įvykis patenka į naujienas (stichinė nelaimė ar teroristinis išpuolis), apribokite vaiko prieigą prie naujienų šaltinių ir stebėkite naudojimąsi internetu. Pakartotinis įvykio atskleidimas per naujienas gali pabloginti situaciją.
   • Emocinė parama sumažina traumų išsivystymo riziką arba sumažina jos intensyvumą.
3. 3 Būkite budrūs, net jei sužalojimo požymiai nepasireiškė iškart po įvykio. Kai kurie kūdikiai gali slėpti savo būklę savaites ar net mėnesius. Neskubėkite vaiko sužinoti ir išreikšti savo jausmų. Kai kuriems vaikams reikia laiko suprasti, kas nutiko.
4. 4 Kreipkitės pagalbos po pirmųjų traumos požymių. Atsakingų už vaiką reakcijos ir veiksmai turi įtakos vaiko gebėjimui susidoroti su traumuojančia patirtimi.
5. 5 Kreipkitės į psichologą, jei jis negali susidoroti su problema. Artimųjų meilė ir rūpestis yra labai svarbūs, tačiau kartais nepakanka, kad vaikas atsigautų po bauginančio įvykio. Nebijokite kreiptis į specialistą.
6. 6 Pasirinkite tinkamą terapijos variantą. Paprastai psichoterapija, psichoanalizė, kognityvinė elgesio terapija, hipnoterapija arba BPDH (akių judesių desensibilizacija ir pakartotinis apdorojimas) gali padėti vaikams, patyrusiems traumą.
   • Jei trauminis įvykis paveikia kelis šeimos narius arba visai jūsų šeimai reikia pagalbos, išbandykite šeimos terapiją.
7. 7 Nemėginkite patys išspręsti problemos. Jums bus natūralu palaikyti savo vaiką, tačiau savarankiškai bandyti nepavyks, ypač jei patyrėte traumą.Jūsų vaikas greitai atpažins jūsų baimę ar depresiją ir pasikartos po jūsų, todėl pasirūpinti savimi yra būtina.
   • Aptarkite situaciją su artimaisiais, pavyzdžiui, sutuoktiniu ir draugais. Pasidalykite savo jausmais, kad galėtumėte rasti sprendimus ir nesijaustumėte vieniši.
   • Raskite palaikymo grupę, jei jūs ar jūsų artimieji išgyvenate sunkų savo gyvenimo laikotarpį.
   • Jei esate priblokštas, paklauskite savęs, ko jums dabar reikia. Šiltas dušas, puodelis kavos, apkabinimas, gera knyga? Nepamirškite pasirūpinti savimi.
8. 8 Skatinkite savo vaiką bendrauti su kitais. Šeimos nariai, draugai, psichoterapeutai, mokytojai ir kiti gali būti jūsų vaiko ir šeimos palaikymo šaltinis ir padėti jums susidoroti su traumų padariniais. Atminkite, kad jūs ir jūsų vaikas nesate vieni šiame pasaulyje.
9. 9 Rūpinkitės savo vaiko sveikata. Stenkitės kuo greičiau atkurti įprastą gyvenimo būdą, laikykitės sveikos mitybos, padėkite vaikui grįžti prie vaikų žaidimų ir fizinio lavinimo, kad jis galėtų bendrauti su bendraamžiais ir vadovauti aktyviam gyvenimo būdui.
   • Skatinkite vaiką aktyviai judėti (vaikščioti, vaikščioti parke, plaukioti, šokinėti ant batuto) bent kartą per dieną.
   • Idealiu atveju vaiko porcija turėtų sudaryti 1/3 vaiko mėgstamų vaisių ir daržovių.
10. 10 Visada būk šalia. Ko vaikui šiuo metu reikia? Kaip galite jį palaikyti šiandien? Svarbu ne tik susidoroti su praeitimi, bet ir džiaugtis dabartimi.

Patarimai

• Jei bandote padėti vaikui susidoroti su traumų pasekmėmis, turėtumėte perskaityti kuo daugiau atitinkamos literatūros. Skaitykite knygas ir straipsnius iš patikimų šaltinių, pvz., Vyriausybės ir medicinos svetainių, kuriose aprašoma jūsų vaiko patirtis ir būdai pagerinti jo gyvenimą.
• Jei vaikas neatsigauna po psichologinės traumos, jo vystymasis gali pasukti kitu keliu. Smegenų sritys, atsakingos už emocijas, atmintį ir kalbos apdorojimą, smarkiai nukenčia nuo traumų. Ilgalaikis poveikis gali turėti įtakos vaiko akademinei sėkmei, žaidimams ir draugystei.
• Skatinkite savo vaiką piešti ir rašyti. Tokios terapijos sesijos padės jam atsikratyti savo pažeidžiamumo, blogų minčių ir prisiminimų apie įvykį. Ekspertai gali patarti tokius metodus kaip reakciją į problemą, tačiau nebijokite bet kuriuo metu paskatinti savo vaiko naudoti šiuos saviraiškos metodus. Taip pat naudinga skaityti ir pasakoti istorijas apie vaikus, kurie patyrė trauminius įvykius ir susidorojo su sunkumais.

Įspėjimai

• Jei vaikas vis dar patiria trauminius išgyvenimus, tokius kaip prievarta, nedelsdami nuneškite vaiką į saugią vietą, toli nuo prievartos šaltinio.
• Jei į šiuos simptomus nekreipiama dėmesio, vaikas gali turėti psichologinių problemų.
• Nepykite dėl blogo elgesio, kuris gali būti traumos simptomas. Vaikas nesugeba savęs kontroliuoti. Raskite pagrindinę priežastį ir pabandykite ją išspręsti. Būkite ypač atsargūs ir taktiški elgdamiesi, įskaitant miegą ir verksmą (nepykite, kai jūsų kūdikis negali užmigti ar nustoti verkti).